Tarp veikimo ir buvimo
Šiuolaikinė nuolat skubanti visuomenė nervų sistemos disbalanse. Pasižiūrėkime kas čia ir kodėl? Dėl šiuolaikinės visuomenės, kuriai būdingas nuolatinis spaudimas „veikti“ kartais neleidžiame sau pereiti į nervų sistemai ir audinio atkūrimui reikalingą – poilsio erdvę, dar kitaip patį buvimą. Susijaudinęs ir nerimąstingas protas neleis visavertiškai pailsėti ir atsigauti, todėl nuolat patiriamas stresas palaiko ir kuria dar daugiau streso, kūne ir jo audiniuose. Priešingai negu buvimas ir atsipalaidavimas atskleidžia ir atveria kelius kūrybiškumui, kuris natūraliai ateina iš poilsio ir ramaus buvimo.
Tyli psichinio ir fizinio poilsio erdvė, atsiranda, kai dėmesiui leidžiam nusėsti į paprasčiausio fizinio buvimo pagrindą. Dėmesys poilsiui yras būtinas visapusiškam gyvo audinio atkūrimui. Lygiai taip pat kaip ir kūrybinėms mintims ir veiksmams.
Pusiausvyra yra būtina kaip atitikmuo įtemtai nervų sistemos veiklai, kuri nuolat gauna dirgiklius iš aplinkos, apdoroja informaciją, perduoda žinutes per kūną. Kiekvieną dieną mūsų nervų sistema ir kūnas apdoroja tūkstančius informacijos. Nuo užduočių darbuose, santykiuose, veiklose su vaikais iki Facebook ir Instagram stebėjimo telefono ekranuose. Nervų sistemai tai alinantis darbas. Žinoma mūsų nervų sistemai reikia poilsio nuo nuolatinio įtemto darbo. Miego metu nervų sistemos veikla suletėja, jai veikti padeda neurotransmiteriai. Mūsų organizme pradeda veikti nervų sistemos mechanizmas atsakingas už audinių atkūrimą ir atsipalaidavimą. O, bet, tačiau kaip žinote nerimas, stresas ir įtampos stebuklingai nedingsta pamiegojus. Kartais, bet tikrai ne visada. Tad, kaip sukurti darnios sąjungos saitus tarp buvimo ir darymo? Kaip sukurti sistemą, kuri taptų mūsų palaikančiają sušlubavus kitai?
Taigi įprastos veiklos metu patys nervai turi poilsio laiką, tarp vieno nervinio impulso laidumo iki kito nervinio impulso laidumo. Dėl to mūsų tikslas pažvelgti iš abiejų dominuojančių išraiškos pusių „darymo“ ir „buvimo“ dalių. Jeigu viena iš pusių yra dominuojanti galiausiai galime patirti nervinio išsekimo arba apatijos būsena. Todėl svarbu kalbėti apie balansą tarp „darymo“ ir „buvimo“. Gyvenimo prisipildymas per „veiksmą“ iš nervų sistemos aspekto rodo vis stipresnį troškimą turėti daugiau, gyvenimą kylanti iš „proto“. Galiausiai privedanti prie prasmės klausimų ir nenoro būti apskritai. Ir neįsisamoninta ir nesuprasta „buvimo“ būsena, galiausiai priveda prie atsiskyrimo nuo pasaulio bei savo galios praradimo gyvenimo etapuose.
Kviečiu sesijų metu tyrinėti buvimo dalies apraiškas savo kūne. Pasiklausyti ką mums nori pakuždėti mūsų buvimas ir kaip darymas gali jį palaikyti?